Here is a description of the location. It can contain HTML elements, like links.

Sniego zonos žemėlapis

Slidinėjimo kurortai jau greitai

Žemėlapis

Į Mon­bla­ną ne­ko­mer­ci­niu ke­liu

Be sniego 2009-10-17 komentarai 0

Aukš­čiau­sią Va­ka­rų Eu­ro­pos vir­šū­nę gau­bia ypa­tin­gos trau­kos au­ra. Gal to­dėl, kad Mon­bla­nas yra stra­te­giš­kai pa­to­gio­je vie­to­je, leng­vai ir grei­tai pa­sie­kia­mos jo pri­ei­gos iš Pran­cū­zi­jos Ša­mo­ni mies­te­lio, į kal­ną kas­dien trau­kia ne tik vir­ti­nės al­pi­nis­tų, bet ir pa­ras­par­nių pi­lo­tai, sli­di­nin­kai.

Mont Blanc (pranc.), ar­ba Bal­ta­sis Kal­nas, se­niai ta­pęs kul­ti­ne al­pi­nis­tų vie­ta. Nors ge­ro­kai nu­tryp­tas, ta­čiau ne­pra­ra­dęs sa­vo di­dy­bės. Kar­tais įno­rin­gai, ap­si­gau­bęs aud­rų de­be­si­mis, nu­si­pur­to že­mės gy­ven­to­jus ir ap­si­klo­ja nau­jais snie­go pa­ta­lais. Prieš ko­pi­mą į vir­šū­nę kai kam ky­la abe­jo­nių, ar pa­vyks vos ke­lio­li­ka va­lan­dų ke­lio nuo ci­vi­li­za­ci­jos nu­to­lu­sia­me kal­ne pa­jus­ti tik­rą­ją jo dva­sią, bet jie ne­lie­ka ap­vil­ti. Mon­bla­nas duo­da tiek, kiek ge­bi pa­im­ti, ypač jei ap­len­ki ko­mer­ci­nį al­pi­niz­mą.

Al­pi­niz­mo di­no­zau­rai

Kaip ir vi­so­se sri­ty­se, taip ir al­pi­niz­mo spor­te Eu­ro­pa se­niai nu­žings­nia­vo to­lyn, pa­li­ku­si mus it di­no­zau­rus. Mums vis dar įpras­ta kul­niuo­ti per kal­nus su sun­kia kup­ri­ne, o eu­ro­pie­čiai pui­kiai de­ri­na pės­čių­jų tu­riz­mą su ma­lo­nu­mais. Jie ke­liau­ja nuo vie­no nak­vy­nės na­me­lio iki ki­to, to­dėl ne­tam­po nei pa­la­pi­nių, nei mais­to.

Eu­ro­pa se­niai pa­mir­šo vil­ną ir med­vil­nę. Al­pi­niz­mui skir­ta spe­cia­li eks­tre­ma­laus spor­to ap­ran­ga, ku­riai rei­kė­tų iš­leis­ti ne vie­ną tūks­tan­tį li­tų. Iš šiuo­lai­ki­nių sin­te­ti­nių me­džia­gų pa­ga­min­ti dra­bu­žiai ne­įti­kė­ti­nai leng­vi ir šil­ti, grei­tai iš­ga­ri­na drėg­mę, už­tik­ri­na mak­si­ma­lų kom­for­tą. Jei spor­to pre­kių par­duo­tu­vė­je pra­si­tar­si­te, kad ren­gia­tės kop­ti į Mon­bla­ną, pa­si­ruoš­ki­te il­gai pa­skai­tai apie tai, kad jums dar rei­kė­tų ir spe­cia­lių, nuo šal­čio ap­sau­gan­čių pirš­ti­nių, mo­der­naus di­zai­no aki­nių, ba­tų, pri­tai­ky­tų kop­ti, o ne vaikš­ti­nė­ti po kal­nus, ant­ba­čių, ap­sau­gan­čių nuo snie­go, ter­mo­so, o ne ger­tu­vės, kad tu­rė­tum ne­už­ša­lu­sio van­dens ir t. t.

Sa­vi­veik­lai vie­tos nė­ra

Eu­ro­pi­nio al­pi­niz­mo pro­fe­sio­na­lu­mas ir re­a­lis­ti­nė–prak­ti­nė mū­sų kal­nų spor­to pa­tir­tis ski­ria­si ne tik ap­ran­ga. Eu­ro­pie­čiai į Mon­bla­ną ko­pia ma­žo­mis gru­pe­lė­mis. Vie­nas in­struk­to­rius – du, trys pra­de­dan­tie­ji. Aiš­kiai nu­brėž­ta ri­ba, ski­rian­ti pro­fe­sio­na­lu­mą ir mė­gė­jiš­ku­mą. Kas­met ant Mon­bla­no žūs­ta žmo­nių, to­dėl sa­vi­veik­lai čia nė­ra vie­tos.

Ta­čiau in­struk­ci­jų lai­ky­ma­sis – įpras­ta ci­vi­li­zuo­to pa­sau­lio sa­vy­bė, o mes lin­kę šiek tiek im­pro­vi­zuo­ti ir į vis­ką žvelg­ti kū­ry­biš­kai. Ga­li­ma į Mon­bla­ną įkop­ti ir di­de­le gru­pe, ku­rią ofi­cia­liai ve­da vie­nas in­struk­to­rius, jei li­ku­sie­ji jau yra iš­ban­dę, kaip leis­tis uo­lo­mis su vir­vė­mis, ži­no, kaip lai­ky­ti led­kir­tį, mo­ka tvir­tin­ti ant ba­tų „ka­tes“ ir pa­si­ren­gę sau­go­ti kar­tu ei­nan­tį ben­dra­žy­gį.

Drau­džia­mų­jų žen­klų iš­im­tys

Pro­fe­sio­na­lių in­struk­to­rių pa­slau­gų no­rė­tų­si iš­veng­ti dar ir to­dėl, kad kal­nai mums ne­ke­lia „ko­mer­ci­nių“ aso­cia­ci­jų. Tai vie­ta, kur no­ri­si įkvėp­ti lais­vės vi­so­mis pras­mė­mis. Nors pa­na­šu, kad Mon­bla­nas to­kių ga­li­my­bių pa­lie­ka vis ma­žiau. Vi­sas kal­nas api­pin­tas ne­pri­ekaiš­tin­ga ap­tar­na­vi­mo in­fra­struk­tū­ra.

Dar prieš ke­le­tą me­tų bu­vo ga­li­ma sta­ty­ti pa­la­pi­nes ša­lia štur­mi­nio na­me­lio, bet da­bar tai­syk­lės griež­tes­nės. Nak­vo­ti lei­džia­ma tik na­me­ly­je, ku­ria­me vie­tas rei­kia už­si­sa­ky­ti iš anks­to – ge­riau­sia prieš pus­me­tį, nes vė­liau nė­ra jo­kios ga­ran­ti­jos, kad bus vie­tos. Kal­ba­ma, kad tvar­ka pa­si­kei­tė ta­da, kai nuo le­dy­no su pa­la­pi­nė­mis nu­čiuo­žė ir žu­vo daug tu­ris­tų. Gal svar­bu ir eko­lo­gi­ja: sie­kia­ma ap­sau­go­ti gam­tą nuo di­de­lio žmo­nių srau­to.

Tvar­kos ne­si­lai­kan­tie­ji gąs­di­na­mi, kad, ne vie­to­je pa­si­sta­tę pa­la­pi­nę (sto­vyk­la­vie­tę įreng­ti ga­li­ma tik prie „Te­te Rou­se“ na­me­lio 3167 m aukš­ty­je), iš­kvies­tu ma­lūns­par­niu bū­sią nu­ga­ben­ti že­myn. Tik ar vi­siems už­tek­tų pi­ni­gų ban­ko są­skai­to­je, jei tek­tų su­mo­kė­ti už „skry­džio ma­lo­nu­mą“?

Tai­gi nesu­si­pla­na­vęs ke­lio­nės iš anks­to, ma­ty­si Mon­bla­ną kaip sa­vo au­sis. Bet vi­sur pa­si­tai­ko iš­im­čių ar lai­min­gų at­si­tik­ti­nu­mų. Mums ren­gian­tis kop­ti, ke­lias die­nas siau­tė­jo aud­ra. To­kiu oru lip­ti į kal­ną ne­įma­no­ma. Al­pi­nis­tai bu­vo pri­vers­ti lauk­ti ge­ro oro, ir „Du Gou­ter“ na­me­ly­je (3817 m aukš­ty­je) žmo­nių su­si­grū­do dau­giau ne­gu ga­lė­jo tilp­ti. Ne tik į vie­ną gul­tą po ke­lis – val­go­ma­ja­me ne­bu­vo vie­tos ir po sta­lais, ir ant sta­lų. Tie, ku­rie ne­til­po, nak­vy­nės ieš­ko­jo lau­ke.

Iš­ty­rę si­tu­a­ci­ją ap­ti­ko­me, kad į „drau­džia­mą­jį“ snie­go šlai­tą nak­vy­nei įsi­ka­su­si ne tik ki­ta lie­tu­vių gru­pė, bet ir už­sie­nie­čiai. Vie­nas su­ge­bė­jo įsi­reng­ti nak­vy­nę net be pa­la­pi­nės – tie­siog įsi­su­pęs į mieg­mai­šį įlin­do į snie­go ur­vą. Už­te­ko vie­tos ir mums: dvi šal­tos nak­tys pa­la­pi­nė­je po žvaigž­dė­tu dan­gu­mi, ku­rio ne­su­drums­tė jo­kie ma­lūns­par­niai.

Eu­ro­pa ne­tu­ri lai­ko

Į Mon­bla­ną ga­li­ma su­vaikš­čio­ti per ke­lias die­nas. Su­tik­tas vie­ni­šas ke­liau­to­jas iš Vil­niaus sa­kė, kad jau penk­tą kar­tą li­pa į kal­ną su sa­vo šu­ni­mi, ku­rį per uo­las už­si­ke­lia ant pe­čių. Jam pa­siek­ti vir­šū­nę te­rei­kia vie­nos die­nos. Ki­ti daž­niau­siai tam ski­ria bent dvi tris nak­vy­nes. Dau­giau lai­ko ne­tu­ri ne tik Eu­ro­pa, bet ir mes. At­lė­kus tik sa­vai­tei, iš­tin­ka „is­te­ri­ja“, jei pa­si­tai­ko blo­gas oras ir at­ker­ta­ma ga­li­my­bė įlip­ti į Mon­bla­ną. Žy­gio pra­džio­je, kai dan­gus su že­me mai­šė­si, mums te­ko slėp­tis že­mu­ti­nia­me na­me­ly­je. Tam­sio­je pa­tal­po­je dėl deš­ros ga­ba­lė­lio pe­šė­mis su pe­lė­mis, o per be­mie­ges nak­tis vė­jo šuo­rai tal­žė sto­gą. Ra­my­bės su­tei­kė tik kal­nų ožiai, su ku­riais da­li­no­mės te­ri­to­ri­ja, kai, trum­pam ap­ri­mus aud­rai, ga­lė­da­vo­me iš­ei­ti į lau­ką.

Jau­tie­si be­jė­gis prieš gam­tos sti­chi­ją. Vė­jo gū­sis ga­li sma­giai kils­te­lė­ti nuo že­mės net su sun­kia kup­ri­ne. Tuo­met ge­riau sto­vė­ti sau­gio­je vie­to­je. Nu­si­lei­džian­tie­ji nuo kal­nų per­da­vė ži­nią, kad aud­rin­gą nak­tį prie že­mės bu­vo pri­plo­tos ir su­lau­žy­tos pa­la­pi­nės.

Su­lauk­ti ge­ro oro – tik­ra ma­lo­nė. Kai kal­nas at­ve­ria ke­lią link sa­vęs, be­lie­ka pa­si­kliau­ti sa­vo jė­go­mis. O jų rei­kia ne­ma­žai. Pir­miau­sia bū­ti­na įveik­ti tech­niš­kai su­dė­tin­ges­nę at­kar­pą – ropš­tis sta­čio­mis uo­lo­mis. Pra­ūžu­si aud­ra ap­sun­ki­no už­da­vi­nį. Ak­me­nys bu­vo ap­le­di­ję, tad te­ko lip­ti pri­sit­vir­ti­nus „ka­tes“.

Tie­są sa­kant, vie­tos čia ma­žo­ka. Jei lai­kai­si už ak­mens ran­ka, sau­go­kis, kad li­pan­tis že­myn jos ne­pri­min­tų ko­ja su „na­gais“, ku­rie ga­na ašt­rūs. Vie­nas su­ge­bė­jo „sma­giai“ įspir­ti ir pra­kirs­ti iki krau­jo ko­ją.

Ver­ta ap­si­dai­ry­ti, ar ne­at­le­kia, tai­ky­da­ma­sis tau į gal­vą, ak­muo. Iš­gir­dus per­spė­jan­tį šūks­nį „sto­nes!“, ga­li bū­ti per vė­lu. Pa­te­kė­jus sau­lei pra­de­da tirp­ti snie­gas ir iš­si­ju­di­na ja­me įša­lę ak­me­nys, ku­rie, rie­dė­da­mi že­myn, „nu­mu­ša“ žmo­nes. Daug „ju­dan­čių“ ak­me­nų ir ant uo­lų, tad rei­kia bū­ti ap­dai­riam, kad jų ne­nu­mes­tum ant li­pan­čių­jų iš pas­kos. Tik ar vi­si tai ge­ba pa­da­ry­ti, kai dūs­ta nuo de­guo­nies trū­ku­mo, ap­svai­gę nuo aukš­čio svir­du­liuo­ja į vi­sas pu­ses ir kaip pe­lų mai­šai kren­ta in­struk­to­riams į glė­bį.

Svai­gi­nan­tis kok­tei­lis

Pa­pras­tai ko­pi­mas į vir­šū­nę pra­si­de­da an­trą va­lan­dą nak­ties. Pa­si­ti­nkant švin­tan­tį dan­gų, ne­iš­ven­gia­ma ro­man­ti­kos da­lis – šą­lan­čios ran­kos bei ko­jos, nes nak­tį tem­pe­ra­tū­ra bu­vo nu­kri­tu­si iki –10 0C. Tad bu­vo vi­sai ne­blo­gai vėl su­lau­žy­ti tai­syk­les ir iš­si­ruoš­ti ne nak­tį, o ry­tą. Ta­kas link vir­šū­nės nu­žy­mė­tas gel­to­no­mis dė­mė­mis. Iš pra­džių at­ro­dė, kad tai vy­riš­ka kom­pa­ni­ja pa­lie­ka žy­mes, ir tik vė­liau pa­aiš­kė­jo, kad tai ne kas ki­ta, kaip skran­džio tu­ri­nys. Tiks­liau, tik gels­vas skys­tis, nes to­kia­me aukš­ty­je pus­ry­čių net pu­sę džiu­vė­sio ga­na sun­ku įveik­ti.

Py­ki­ni­mas – tik vie­nas aukš­čio li­gos po­žy­mių. Dau­ge­lis ne­iš­ven­gė gal­vos skaus­mo. Stai­giai pa­ki­lus į di­de­lį aukš­tį de­guo­nies trū­ku­mas ver­tė žio­vau­ti, ap­im­da­vo apa­tiš­kas mie­guis­tu­mas.

Ko­piant vir­šū­nė pa­ma­to­ma ne iš kar­to, ji sa­vo di­din­gu­mą at­ve­ria pa­ma­žu. O ir ap­lin­ki­niai kal­nų ma­sy­vai ne ma­žiau įspū­din­gi. Tuo­met su­pran­ti, kad ši vie­ta yra al­pi­niz­mo me­ka ne dėl tuš­čio pa­si­pui­ka­vi­mo. Čia yra kas veik­ti ir pra­de­dan­tie­siems, ir pa­ty­ru­sie­siems, ga­li­ma rink­tis ir pa­pras­tes­nį marš­ru­tą, ir su­dė­tin­gą. O tie, ku­rie li­pa į kal­nus ne dėl spor­ti­nio in­te­re­so, ga­li at­ver­ti vi­sus po­jū­čius be­ga­li­niam erd­vės ir gro­žio žais­mui. Kai vi­sa tai su­si­lie­ja su ali­nan­čio­mis fi­zi­nė­mis pa­stan­go­mis, ne­įpras­tu aukš­čio po­vei­kiu, kai „pa­mi­ni“ de­be­sis po sa­vo ko­jo­mis, „su­pla­ka­mas“ toks svai­gus kok­tei­lis, kurio po­vei­kio il­gai ne­pa­mirš­i.

Kaip tei­gia al­pi­niz­mo kla­si­ka, vi­sa tai tu­rė­tų vai­ni­kuo­ti eu­fo­ri­jos jaus­mas už­ko­pus į vir­šū­nę. Tai ne vi­siš­kai tie­sa ar­ba tie­sa tiems, ku­rie li­pa vien tik „už­ka­riau­ti vir­šū­nės“ (kas su kuo „ka­riau­ja“, pui­kiau­siai ma­ty­ti iš to­lo, kai žmo­ge­liu­kai at­ro­do kaip skruz­de­ly­tės, ro­po­jan­čios kal­no šlai­tais).

Nors die­na pa­si­tai­kė sau­lė­ta ir užuo­vė­jo­se bu­vo šil­ta, vir­šū­nė­je siau­tė le­di­nis vė­jas. Gal jis ir at­vė­si­no no­rą il­giau dai­ry­tis į Eu­ro­pą iš vir­šaus. Ke­lios aki­mir­kos fo­to­gra­fi­jai, ir takas pasisuko žemyn.
 


Kitos naujienos:

Kokią palapinę pirkti ?! Palapinės pasirinkimas 0
Sezonas prasideda: baidarių mėgėjai jau tvindo upes 0
Red Code. Mirtini žaidimai su bangom. 0
Turistiniai miegmaišiai, ką reikėtų žinoti prieš perkant 0

Rašyti komentarus gali tik registruoti forumo lankytojai.

Jūsų vardas:
Komentaras:

Savaitės foto


Paieška


Sniegozona video

Pipe Ground

Obergurgl-Hochgurgl web kameros vaizdai


Fotogalerija