Straipsnis konkursui "Kelionės"

Kelionė 

Apšilę Lietuvos slidinėjimo „kurortuose“, nusprendėme, kad mums užtenka vietinių kupstelių, reikia normalių kalnų. Iš pradžių planavome važiuoti į kokį nors nedidelį Austrijos kurortą, tačiau dėl laiko trūkumo ir dėl finansų pasirinkome lietuvių pamėgtą Jasną (man tai buvo trečia kelionė į Jasną).

Išvažiavome iš Vilniaus sekmadienį (01.24) penktą valandą vakaro. Kelionė iki kalnų įsiminė tik tuo, kad naktį Lenkijoje termometras rodė 29 laipsnius šalčio ir kad likus iki Jasnos 600 km užlūžo GPS navigacija. Dėl navigacijos baisiai neišgyvenom, nes turėjome antrą gps Garmin.

Įvažiavę į Slovakiją, padarėme vieną klaidą, kai išsukome iš E77 kelio. Navigacija rodė,lias iki Liptovski Mikulaš (apie 70 km, o E77 keliu būtų likę važiuoti apie 90km.). Tačiau mes nežinojome, kad trumpiausias kelias veda per kalnus, kur greitis buvo 50-60km/val. O jei dar būtų buvę sniego, būtume slinkę 30km greičiu. Spėju, dabar ten pilna sniego... Taigi, kalnų keliu nerekomenduoju važiuoti.

Slidinėti važiavome neužsirezervavę nakvynės ir dėl to visai neišgyvenom. Žinojom, kad Pevcina lehota kaimelyje (9 km iki keltuvo) ant kas trečio namo kabės lentelės su užrašu „Zimmer Frei“  ir tel. numeriu, o kaimelis nemažas... Pirmojo namo šeiminkė, kuriai paskambinome, pasakė, kad laisvos vietos yra tik dviem naktim. O mums reikėjo 3 naktim. Paskambinę kitu tel. numeriu, sutarėme susitikti su pagyvenusia moteriške, kuri turėjo aprodyti giminaitės namą. Jame mes ir apsistojome. Para kainavo 10 Eu. Taigi, nakvynę susiradome daugmaž per 30-40 min.

Pailsėję, prie keltuvo buvome apie 11 val.

Važiuojant kalno link, kilo klausimas, ar apskritai veikia keltuvai, nes mašinų kalno link visai nebuvo. Ir sniego buvo labai mažai.

Trasos

Buvo labai keista vidurdienį nematyti eilių prie pagrindinio keltuvo. Prieš ketverius/ penkerius metus tokiu metu čia tekdavo stovėti apie 10 min. Pastovėjus tokioje eilėje labiau pavargdavai nei nusileidus nuo juodos trasos. O dabar tuščia ... Matyt, krizė ir Slovakijoj.. Keliantis keltuvais susmeigtuose stulpeliuose matėsi,  kad sniego storis apie 50 cm. Greičiausiai dėl sniego trūkumo buvo uždarytos kelios trasos. Apie 14 val. daugumoje jų atsirasdavo ledas, dėl kurio prarasdavome slidinėjimo malonumą. Įdomu buvo pamatyti Burton snowpark‘ą, kuris įrengtas dvyliktoje trasoje. Susidarė toks įspūdis, kad slovakai truputį persistengė, pastatę didžiausius tramplynus, kuriais nelabai kas naudojasi. Per tris dienas matėm tik vieną žmogų, kuris šoko nuo tramplyno.

Antrą dieną pasikėlėme į pačią Chopoko viršūnę. Oras buvo fantastiškas: giedra, nešalta, be vėjo, be sniego... 

Pasižvalgę nuo Chopoko viršūnės, nusileidome į pietinę Jasnos pusę. Viršutinės juodos trasos (antra ir trečia) labai nuvylė. Išlindusios eglių šakos, kai kur šviečiantys akmenys, 50 cm aukščio kupstai (mogulas) - tikra juoda trasa ekstremalams … Žemiau juodų trasų yra raudonos trasos (pirma ir pirma a) , kurios mums labai patiko: nedaug žmonių, nėra jokių šešėlių, viskas apšviesta saulės, o nusileidus iš karto pakliūni į keltuvą… Kitas užknisantis dalykas pietinėje pusėje buvo pasikėlimas pašikniukais tomis pačiomis juodomis (antra ir trečia) trasomis.

Trečią dieną slidinėjome visiems gerai žinomom trasom šiaurinėje pusėje.

Ketvirtą dieną susikrovėme savo daiktus į tašes, atsiskaitėme su šeimininke ir išvažiavome į Aukštuosius Tatrus. Nuo Jasnos iki jų apie 70 km, kuriuos įveikėme per pusantros valandos. Tatranska Lomnica paliko prastą įspūdį: veikė ne visi keltuvai, trasos irgi ne visos buvo atidarytos. Dėl šių priežasčių ski pass’o nepirkome. Aukštieji Tatrai paliko slogų įspūdį: išvartyti medžiai palei kelią, apleisti kaimeliai. Pasitrynę porą valandų Aukštuosiuose Tatruose, pataukėme Lietuvos link.

Kitos naujienos: