parašė Almantas

Aplankėme šį regioną antrą kart ir nenusivylėme. Prieš metus nespėjome išbandyti visų kurortų, tad nutarėm šiemet baigti pažintį.

Išvykome iš Lietuvos penktadienio rytą 10.12.10. Kelias pasitiko nemaloniais siurprizais, pūga ir plikledžiu. Vos atsistojome ant ViaBaltik magistralės iškart patekome prieš Pasvalį į kamštį. Fūra padarius žirkles ir užkabinus mikriuką. Kelias užtvertas, vidury  pastatytas 100T kranas ir brigada gelbetojų.... Pastovėjom, pastovėjom, žiūrim ilgai laukti, o čia kaip tyčia keliukas aplinkinis veda per gyvenvietes. Matom viena pasuko, kita pasuko, na mes ir iš paskos. Kuo tolyn, tuo kelias siauryn, sniego daugyn...žiūrim jau pradėjo stot ir bandyt apsisukinėt kai kurie, bet kelio atgal nebėr  Provėža tik viena,  o iš paskos visa kolona mašinų. Vadinas tik į priekį... Džipas pramušo per pusnis provėžas, po to Citroenas susikėlęs šiaip taip prasimušė, o toliau mišios. Reno ant dugno, Audinė taipogi... iš galo kolona 

Nu kas belieka, šokam devyni lauk ir bandom išvalyti kelią. Renuskę į šalį, nes beviltiškai žema. Audinę stumiam, o gal ir nešam, kad pramuštų vėžes. O pusto... atsisuki pėdų nebesimato. Gaila žmogaus, bet tenka mesti Audinę vidury laukų ir patarti susirasti traktorių. Toliau lieka mūsų busikas. Apspitę stumiam iš visų jėgų nieko net ragint nereikia. Visi supranta, kad situacija kritiška. Gali pavėluot nuvykt į agentūrą, o tada jau praleisk naktį kur nori. Galų gale mūsų pastangas aplanko atpildas ir mes vėl ant magistralės. Vieni puola džiovinti iki kelių suledėjusias kelnes, kiti grežia kojines ir purto iš batų sniegą...bandom sušilt ir išdžiūt. Toliau važiuojam lėtai, nes kelias grynas ledas. Tik už Panevėžio truputėli pagerėja sąlygos. Toliau link Lenkijos vis geriau. Iki pasienio suskaičiuojam patyrusias avarijas 7 fūras ir eilę lengvųjų. Nejauku. Keliai nelepina  nei Lenkijoj, nei Vokietijoj.

Vietoj skaičiuotų 22-24 val sugaištam 30. Ir į vietą atvažiuojam per patį piką. Eilė Italijos magistralėj prie išvažiavimo į kalnus gal 1,5 km. Vien slidininkai iš Lenkijos ir Čekijos. Kažkur už mūsų stovi braliukų Latvių busikas. Per gerą valandą sulaukiam eilės ir pirmyn serpantinais per kalnus. Toliau reikalai klostosi puikiai. Greitai užsiregistruojam, įsikuriam, padarom buteliuką, pasijuokiam iš nuotykių ir nusimaudę miegot.

Rytas pasitinka mėlynu dangum ir pasakišku oru. Nelinguoja nė viena medžio šakelė, temperatūra apie -5. Pasaka. Užsikeliam vieni pirmųjų į trasas. Visi keltuvai ir trasos dirba, paruoštos puikiai, neturim jokių priekaištų. Pirmą dieną leidžiam Folgaridos  ir Marrilevos trasose. Jas jungia keltuvai ir trasos. Pasižiūri į žemėlapį ir keliauji. Atšliaužom visą dieną ir pavakariais grįžtam namo. Antra diena skiriama Madonna di Campiglio kurortui. Vieni šliuožia per kalnus trasomis, kiti vykstam busiku. Oras puikus, trasos nepriekaištingos visą dieną.  Trečią dieną vykstam į Pinzolo kurortą . Šviečia saulė, bet pradeda kandžiotis šaltukas. Dedamės kaukes. Trasų nėra gausų, bet aplankyt verta. Žmonių mažai, tad leidies nesisaugodamas. Taip baigiasi nuostabi trečia diena. Ketvirtą dieną vieni pasiima išeiginę ir nusprendžia aplankyti Veroną, kiti liekam kalnuose. Oras geras, tad keliaujam kalnais. Folgarida, Marilleva, Madonna di Campiglio ir atgal. Puiki pažintinė kelionė slidėmis per kalnus. Penkta diena paskirta aplankyti Tonalę. Sėdam į busiką ir lekiam. Netoli, apie 20 km. Tonalėj  giedra, bet šaltoka -17. Po poros valandų lekiam į kavinę pasišildyt karštu vynu... Apčiaužom abu šlaitus, desertui pasilikdami galingą juodą trasą. Bet liekam nusivylę dėl ledo. Pernai buvo minkšta. Įdomus regionas su gana įvairiomis ir sudėtingomis trasomis. Šešta diena vėl skirta Madonnai di Campiglio. Rytas gražus. Po poros valandų užslenka debesys, pradeda snigti ir pustyti. Matomumas sumažėja iki minimumo. Sunku įžvelgt trasos kontūrus. Trasose užsibūnam iki 15 val ir nusprendžiam baigti. Ką čia beprilaižysi.

Ruošiamės namo. Išvykstam rytą ir iki vakaro nusikapstom iki Berlyno. Oras geras, kelias puikus  ko daugiau ir bereikia... Ir tada, prie Berlyno prasideda...Stovim kamštyje 1,5 val minimum. Kol išsiskirsto, įsibegėja dar gal pusvalandis. Jau lengviau atsipučiam ir ... vėl baisus kamštis Lenkijos pasienyje. Eilė keletą kilometrų išlindus Vokietijos pusėj. Stovim gal 2val. Pasistūmėjom gal porą km.  Keikiam lenkus išsijuosę. Trūksta kantrybė, sukamės link Franfurto ir bandom apvažiuoti kelio remontus kitu keliu. Pradžioj viskas vyksta gan sklandžiai kol, likus geriems 15-20km iki pagrindinio kelio, mūsų nepasitinka įspėjimas apie uždarytą kelią. Bandom važiuoti pagal nurodytą apvažiavimo schemą. Apvažiavimo ženklai sustatyti pradžioj, toliau vis rečiau, kol nebelieka. Navigacija pradeda pjauti grybą ir veda miško keliukais. Kratomės žvyrkeliais, miškais visai ne link autostrados. Vidurnaktis, keliukas siauras, miškas. Ir staiga pamatom ant kelio žmogų su šautuvu...Visi prityla, kratomės toliau 30-40 greičiu. Fu, pasirodo žmogelis iš medžioklės ar į traukia. Pasigirsta juokeliai.  Dar raitomės miškais keletą kilometrų kol pasiekiame pagrindinį kelią. Nuotaika pas visus pagerėja, nervai atsileidžia, įsinori guliašovos. Velnias, nedirba nė vienas baras. Tenka tenkintis likusiais sumuštiniais ir arbata. Atsistojam ant magistralės atsipalaiduojam ir minam link namų. Kelias pakankamai geras.

Ryte apie 9 jau Bialostoke. Sustojam urmo bazėj trumpam ir vėl į kelionę. Oras, kaip ir kelias, link Lietuvos blogėja. Greitis krenta. Kertam sieną su viltim , kad Lietuvoj keliai bus geri ir žiauriai nusiviliam. Mašinų daug, lenkimas pavojingas dėl leduoto kelio, bet dar kentėt galima. Pravažiavus Kauną sukamės ViaBaltik keliu link Kėdainių ir iškart papuolam į ledo areną. Porą mašinų nuslydę nuo kelio, mums dėl nedidelio greičio pavyksta išsilaikyti. Velkamės tikraja žodžio prasme. Greitis 30-40km/h. Priekyje važiuoja fūros, tai matosi kaip vaikšto į šonus puspriekabės. Niekas nelekia, niekas nelenkia. Tvarkingai, saugiu atsumu judam link Panevėžio. Po beveik poros valandų pasiekiame Panevėžio zoną. Pas kai kuriuos vyrus  nervai ant ribos, stuburai lenda į sėdynę, keliai sustingę, pojūčiai žodžiais nenusakomi. Juos reikia išgyventi. Ir staiga kelias pagerėja, pabarstytas, nuvalytas, paspaudžiam iki 80. Lyg šviesa tunelio gale ta druska ant kelio Šaunuoliai panevežiokai. Parvykstam jau sutemus, greitai išsikraunam, atsisveikinam ir lekiam namo ilsėtis. Karštas dušas, kelios taurės vyno nuima slogią nuotaiką ir krentu į lovą. Kokia palaima gulėt savo lovoj....

P.S. Kelionės aprašymas grįstas tikrais faktais ir prieskoniais.

Daugiau nuotraukų čia:

http://public.fotki.com/Almantasalmantas/italija-2010/

Kitos naujienos: