Parašė Darijus

Rytas, žadintuvas, pusryčiai, čemodanai. Gal dėl to, kad tai jau tapo įprasta, labai trūksta kelioninio jaudulio, kai širdis pradėdavo smarkiau plakti, nežinia ir jaudulys susimaišydavo krūtinėje. 

Toliau automagistralė: Kaunas, Varšuva, Katovicų kryptis ir kamštis prie Piotrikov Tribunalsky, kuris sugadina nuotaiką ir judėjimo tempą. Nakvynė miestelyje Čadsa Slovakijos pradžioje. Girtų slovakų triukšmas pro langus bei neramumas dėl daiktų ir automobilio kiek trukdo išsimiegoti.

 

Šeštadienio rytas be žadintuvo, nes ilgai nesimiega. Žilina, Tesco, automagistralė  Bratislavos link ir visą laiką mus lydintys Slovakijos kalnai. Austrijos keliai ir artėjantys Alpių kontūrai. Laikas pradėti svajoti apie trasas ir sniegą, tik neramu darosi dėl sniego – visą kelią jo nematyti. Kelis kartus teko raminti kompaniją ir lažintis su vaikais, kad sniego bus. Prie Zalsburgo, išsukus iš automagistralės, atsirado sniego, kuris puošė ne tik kalnų viršūnes, bet ir keliuką vingiuojantį  Kitzbuhelio link. Vakarop pasiekėm Kirchbergą, pasiėmėm apartamentų raktus su ski pasais ir įsikūrėme. Apartamentai pusėtini, o vienas sandėliukas be lango, vadinamas pereinamuoju miegamuoju, yra tik tokio dydžio, kiek užima dvigulė lova. Kažin, ar pas austrus tai normalu, tačiau vienam vyrukui išsimiegoti kaip ir tinkamas.

Pirmadienis didžiųjų nuotykių laikas. Giedra ir kiek šalčiau, žmonių gal pusė to kas buvo sekmadienį, todėl trasos puikios. Pusę dienos užtruko kelionė per kalnus  sniego parko link. Parkas neypatingas – išdalintas į tris atskirus etapus, kiekviename etape po kelis tramplinus ir visokius pribumbasus.  Pirminė mintis buvo nepersistengti, truputuką pašokinėti, kad prisiminti šuolio jausmą. Aišku, reikia ir kelis kadrus padaryti. Dėl gero kadro ir labiau pasistengti.... Kadras gal ir neblogas, tačiau nusileidimas gavosi nevykęs. 

Lygsvaros neišlaikęs leidžiuosi ant slidžių galų. Vienos slidės apkaustas nuo apkrovos atsisegė ir slidė nuspriegė metriuką į priekį. Tada aš leidžiuosi kairiu šonu nuo šlaito, kur manęs laukia mano paties slidė įsmigusi kantu į sniegą. Slidė šlaite orientuota 45 laipsnių kampu, turbūt tam, kad pataikyčiau ant jos užkristi ir kad antras slidės kantas suveiktų kaip pjaunamasis įtaisas, kuriuo slysdamas perpjaunu savo kumpį. Kritimo smūgis neatrodė didelis, tačiau nuėjęs pasiimti slidės pamačiau kraują lašantį ant sniego. Pasitraukiau į pakraštį ir apžiūrėjau koją – įpjovimas nelabai gilus, tačiau pakankamai ilgas. Teko kviesti pagalbą. Gelbėtojas apžiūrėjęs įpjovimą uždėjo tvarstį ir nudžiugino, kad mano atostogos baigėsi, bet dar teks paskraidyti malūnsparniu.

 

Vakarop jau buvau susiūtas. Sekančią dieną mane aplankė visa kompanija, o šeimyna iš solidarumo nenuėjo slidinėti. Tą naktį dukrai pakilo temperatūra. Kitą dieną susirgo ir mano brangiausioji. Trečiadienį stipriai šlubas grįžau slaugyti ligonių. Iš visos kompanijos trims žmogučiams atostogos dar tęsėsi, tačiau slidinėti be draugų nebe taip smagu. Gamta po trijų dienų giedro dangaus nepagailėjo šviežio sniego, kurio man taip ir neteko pažarstyti. Už lango tikra žiema: visur balta, o debesys vis prasisklaido ir atveria pasakiškus slėnius.

Kadangi penktadienį dar buvo karščiuojančių, tai iš karto po to, kai mūsų slidininkai grįžo iš trasų, mes skubiai evakavomės namo. Buvome kiek nustebinti eismo sąlygų: išvažiavome penktadienį apie 17 valandą, visur pralėkėme su vėjeliu ir kitos dienos 15 valandą jau buvome namie. Sunkesni buvo paskutiniai du šimtai kilometrų, nes mūsų automagistralė buvo pilna šlapios košės.

                      Kelionės išvados šį kartą kiek kitokios:

• Prie sniego ir visų jo teikiamų džiaugsmų ateityje reikės pratintis palaipsniui.
• Reikės vengti tramplinų, per kuriuos šokant sunku išlaikyti lygsvarą. Velnias žino, kam jie skirti.
• Teks nupirkti apsauginius šortukus sau ir sūnui.

Grįžome iš kalnų alkani slidinėjimo, bet, nežiūrint į viską, vis tiek buvo geriau nei darbe.

Kitos naujienos: