Here is a description of the location. It can contain HTML elements, like links.

Sniego zonos žemėlapis

Slidinėjimo kurortai jau greitai

Žemėlapis

Laimis kalną pylė 18 metų

Lietuvoje 2012-01-04 komentarai 3
Laima Žemulienė, diena.lt

Vilniaus Liepkalnyje esantis Laimio kalnas neatsirado tada, kai Dievas kūrė pasaulį. Jo nesuformavo per Lietuvą prašliaužę grėsmingi ledynai. Kalną per 18 metų supylė vilnietis Laimis Janutėnas. Žmogaus triūsas įvertintas – kalnas oficialiai pavadintas jo vardu.

 

Pažymėtas Vilniaus žemėlapyje

Kalno papėdėje – lenta su užrašu „Liepkalnio kalnas“. Žemiau šios lentos pritvirtinta kita, mažesnė, su užrašu „Laimio kalnas“. „Pavadinimas Laimio kalnas pripažintas oficialiai. Štai, dokumentai, – tarė 71 metų L.Janutėnas ir ištraukė aplanką su įvairiais popieriais. – O kas dar iki šiol čia laiko užrašą “Liepkalnio kalnas„, nežinau. Gal gamtosaugininkai?“

Vyras išskleidė Vilniaus miesto planą – Gedimino kalnas jame nepažymėtas, o Laimio – taip.

Užlipome ant kalno – į visas puses atsivėrė puikus vaizdas su mažais kaimeliais, mišku, kiek toliau išsidėsčiusiais Vilniaus rajonais. Daugybė Vilniaus slidininkų nuo šio kalno skriejo šimtus kartų. Kadangi šiemetė žiema sniego taip ir nepaberia, viename kalno šlaite jį gamina sniego patranka.

„Štai, draugai man gyvam pastatė paminklą, – mostelėjo L.Janutėnas į akmenį, ant kurio puikuojasi užrašas “Laimio kalnas„. – Kam gyvam statė paminklus – Stalinui, Mao Dzedunui ir man.“

Vežė statybines atliekas

O kažkada toje vietoje buvo duobė. „Pamaniau, papilstysiu truputį grunto ir bus slidžių trasa“, – prisiminė Laimis. 1982 m. ant jos sunkvežimis išpylė pirmąją krūvą statybinių atliekų. Ir taip iki pat 2000 m. čia vyko titaniški darbai – buvo pilamas kalnas.

„Atvažiuoja kamazas ir vairuotojas tas statybines atliekas nori išpilti papėdėje, aikštelėje. Vydavau juos į viršų – važiuodavo serpantinais lyg į Kaukazo kalnus, juodi dūmai kamuoliais virsdavo, – prisiminė Laimis. – 1980 m. buvau metęs jūrininko darbą – 20 metų “ariau„ Atlantą. Dabar reikėjo supilti kalną.“

Tada „Vilijos“ fabrike jis dirbo elektriku ir buvo subūręs entuziastų slidininkų klubą. Kur kalnų slidėmis, o ne tomis lentomis slidinėti žiemą – kalnai nuo Lietuvos toli? Taip L.Janutėnui kilo idėja supilti kalną. Jam pritarė ir kiti entuziastai – talkino 40 šeimų. Vėliau jos čia atsivedė draugų, o šie – savo draugų. Paskui vaikų ir anūkų. Taip kalnas po truputį augo. „Kai jį pylėme, kai ant jo pradėjome slidinėti, nebuvo dienos, kad čia nebūčiau“, – sakė Laimis.

Kai kamazas ant kalno viršūnės išpildavo priekabą statybinių atliekų, vyrai gaudydavo traktorininkus – kad viską gražiai išlygintų. Už darbą jiems mokėdavo degtine. Daugelį metų statybinės atliekos keliavo į Liepkalnį, ant kalno, iš viso miesto. Čia jų supilta milijonai kubinių metrų.

Būdavo, draugai tarpusavyje tariasi, kur praleisti šeštadienį ar sekmadienį. „Negi neaišku? Ant Laimio kalno“, – sakydavo vieni kitiems. Pamažu kalnui prigijo Laimio vardas.

Kiekvienais metais kalnas kilo vis aukščiau. Vyrai pernešinėdavo slidžių keltuvus, nurinkdavo akmenis nuo trasos ir slidinėdavo. Paskui pradėjo formuoti rytinį šlaitą, tada – vakarinį, po kiek laiko – pietinį. Kamazai su statybinėmis atliekomis važinėjo į visas kalno puses kaip nuo vulkano. Slidžių keltuvų Laimio laikais čia buvo įtaisyti keturi, o slidinėjimo trasų – net 14. Skriedami nuo pačios aukščiausios trasos slidininkai pasiekdavo 100 kilometrų greitį per valandą.

Žmona buvo kalno karalienė

Ar stipriai bardavosi L.Janutėno žmona Marytė, kai vyras net 18 metų taip užsidegęs darbavosi? Sutuoktinio, užsimojusio supilti kalną, Marytė iš namų neišvijo.

„Ji buvo kalno karalienė, čia nuolat slidinėdavo, – prisiminė Laimis. – Dabar, kai kalno netekau, jai net nesinori čia važiuoti. Man tai kas – čia slidinėju, mokau kitus slidinėti. Anksčiau jie pas mane slidinėjo veltui, iki 12-os nakties duodavosi ant kalno, o dabar turi brangiai mokėti“, – kalbėjo Laimis.

Nuo savo kalno vyras yra nusileidęs tūkstančius kartų. Ir visada – laimingai, tik kartą Achilo sausgyslę buvo pasitempęs. Nuo jo slidinėdavo ir abu sūnūs Marius ir Dainius, o dabar anūkai – Žilvinas ir Lukrecija.

Pašnekovas nežino, ar šiemet treniruos jaunuosius slidininkus, - sveikata jau ne tokia. O kažkada, kai čia triūsė, sveikata buvo puiki. „Gal dėl to ji buvo puiki, kad čia dirbau, tikslą turėjau, o nemiegodavau ir prie televizoriaus nesėdėdavau“, – mano Laimis.

Daugybę metų šio tikslo jis siekė atkakliai. „Žmonos tėviškė – Dzūkijoje, Marcinkonyse. Ruduo – pats grybavimas, jos draugai važiuoja ten grybauti, o aš čia – ant kalno. Knisu, akmenis rankioju, kad žmonėms slidžių nesugadintų“, – vieną iš daugybės epizodų, kuo tada, jei ne kalnas, jis galėjęs užsiimti.

Aukštesnis už mero dangoraižius

Virš Laimio kalno praskrido lėktuvas. L.Janutėnas prisiminė, kad ne kartą virš jo yra skraidęs lakūnas Jurgis Kairys.

„Prieš Atgimimą Vilniaus oro uostas liepė nupjauti kalno viršūnę. Nulyginome – kalnas pažemėjo. Liepė nupjauti dešimt metrų, bet mes nupjovėme kokius septynis. Paskubėjome nulyginti. Lėktuvai puikiausiai praskrenda. Dabar kalno vertikalė – 65 metrai“, – sakė pašnekovas.

Vyras aiškino, kad Laimio kalnas – aukščiausia Vilniaus vieta, aukštesnė už „Zuoko dangoraižius“. Kai geras matomumas, nuo viršūnės matyti visas Vilnius – Dvarčionys, Karoliniškės, o Baltupiai – aiškiausiai.

L.Janutėnas prisiminė, kad buvo ir blogų žiemų – be sniego. O sniego patrankos tada jie neturėjo. Vyriškis surado išeitį – leistis žemyn kalnų dviračiais, važinėtis paspirtukais.

L.Janutėno triūsas nenuėjo veltui. Savaitgaliais ant kalno būdavo pilna slidinėjimo mėgėjų. Po kiek laiko Kalnų slidinėjimo federacijos atstovai Laimio teiravosi, ar gali ant kalno sniego patrankas pastatyti, modernius keltuvus įrengti. Vyras sutiko. Tačiau kalną jie apleido, nes kilo kai kurių nesusipratimų su vietos gyventojais.

„Dabar ant kalno pilna šeimininkų. Nesusigaudau, kas yra kas“, – pripažino Laimis.

Pastaruoju metu ant Laimio kalno šeimininkauja dvi bendrovės: viešoji įstaiga Vilniaus slidinėjimo sporto centras ir „Žiemos trasa“. Antrajai priklauso kalno šlaite įsikūrusi kavinė.

Nesigaili gyvenimo darbų

L.Janutėnas juokaudamas savo gyvenimą skirsto į du etapus. Pirmasis etapas – radiotechniko darbas žvejybos laivuose. Jis tęsėsi nuo 1966 iki 1980 m. Antrasis – kalno pylimo etapas. Šis tęsėsi nuo 1982 iki 2000 m.

Kai L.Janutėnas, baigęs Klaipėdos jūreivystės mokyklą, plaukiojo žvejybos laivais, nufilmavo, kaip žvejai gyvena, dirba, tinklus traukia. O kai pylė kalną, nieko nenufilmavo. „O buvo tokių įdomių epizodų“, – su gailesčio gaidele balse atsiduso Laimis.

Jis visą Atlantą išraižė. Daugiausia žvejodavo Afrikoje, Kanaruose, prie Amerikos krantų. Paskui juos pradėjo leisti išlipti į krantą. Išlipdavo į Kanarų salas, Senegalą, Dakarą, Mauritaniją, Luandą. Ką darydavo jūreiviai, išlipę iš sovietų laivo į kapitalistinį krantą? „Ogi dumdavo į parduotuves. Po vieną į krantą neišleisdavo. Grįžtame vakare vos gyvi, liežuvius nukorę, kad niekur nesinorėdavo eiti“, – pasakojo L.Janutėnas.

Kur vyrui buvo įdomiau – raižyti laivais Atlanto vandenyną ar pilti kalną?

„Man visur įdomu. Nesigailiu nei vieno darbo, nei kito. Tik man dūšią skaudėjo, kai vienu metu kalnas buvo apleistas. Dabar tos bendrovės po truputį čia pradeda tvarkytis“, – džiaugėsi kalno architektas L.Janutėnas.

www.diena.lt

 



Kitos naujienos:


Žinutės neprisiregistravusių narių forume, skelbimuose, straipsniuose bus rodomos tik po administratoriaus patvirtinimo.

Jūsų vardas:
Komentaras:

Savaitės foto


Paieška


Sniegozona video

Pipe Ground

Candide Thovex - quattro


Fotogalerija