Prisipažinsiu – visada žiūrėjau skeptiškai į slidinėjimą kovo mėnesį, mat vienoje svarstyklės pusėje ilgesnės dienos, o pagal prognozes visada būna daugiau saulės, bet kitoje pusėje – ne ką svarbesnis faktorius – natūralaus sniego kiekis. Taip jau gavosi, kad šiemet dėl visokių aplinkybių galėjom ištrūkti į baltasias atostogas tik kalendorinio pavasario pradžioje.

Kryptį buvom sugalvoję seniai – Italija. Pagal pačius italus – laikotarpis, kuriuo vykome, nurodamas kaip Sunny Week. Ir tikrai – debesų ir kritulių turėjome tik 1,5 dienos iš visos savaitės. Per tuos 3 nuo paskutinio apsilankymo Italijos kalnuose metus spėjom pasiilgti gero itališko maisto, kalbos bei ekspresijos. Tik pasirodo tame regione, kur lankėmės, tikrų italų, kaip sakė bičiulis, tiek pat kiek lietuviškų tikrų lenkų Šalčininkuose, mat dominuojanti kalba vokiečių. Iš pažįstamų slidinėtojų girdėjom daug gerų atsiliepimų apie Val Gardeną, todėl pradinis tikslas ir buvo šis kurortas. Bet kaip visuomet eigoje buriant grupelę keliauninkų daug kas keičiasi, tad galutinė stotelė tapo Kronplatz – Plan de Corones. Šis kurortas taipogi priklauso Dolomitinių Alpių grupei. Apie jį teko ir anksčiau girdėti. Nagrinėjant ski map‘us visada norėjosi pamatyti, kaip atrodo tas vieno kalno kurortas – apie 80% trasų prasideda nuo vienos viršūkalnės, stūkstančios 2275 m aukštyje. Kiti slidinėjimo kilometrai driekiasi nusileidus į kitą slėnį. Šį sezoną, kaip teko skaityti, Kronplatz sulaukė nemažo kalnų turistų skaičiaus, vieną priežasčių – FIS moterų slidinėjimo etapas – Giant Slalom, vykęs sausio pabaigoje. Juk visiems maga nusileisti ta trasa, kurią per nepilną pusantros minutės įveikia profesionalai. Juolab, kad pati trasa yra gan įspūdinga – statumas 62^o. Papildomo efekto priduoda įspūdingi tolumoje stūksantys it cukraus pudra apdrabstyti triufeliai – kalnai.

Dolomitų regionas išties didelis. Bendras slidinėjimo pasas apjungia kelis kurortus besidirekiančius kelių šimtų kilometrų spinduliu. Nors Kronplatz yra šiauriausias regiono kurortas, bet iki Dolomitų šerdies – garsiojo SellaRonda žiedo – nepilni 50 kilometrų, nuvažiuojami per nepilnas 50 minučių. O nuo čia – jau kaip veiks fantazija: Alta Badia, Val Gardena, Arabba, Marmolada. Dar už keliasdešimt kilometrų Cortina d‘Ampezzo, Val di Fiemme, Val di Fassa – you name it. Kilometrų apstu, galima čia slidinėti kelias savaites, ir turbūt visų jų neišbandysi. Patogumui, daug kur kursuoja ski bus’ai, bet, žinoma, kelionė jais užtrunka ilgiau nei nuosava transporto priemone. Su parkavimo problemomis nesusidūrėme, vietos užteko visiems ir visada. Kaip daugumai slidžių entuziastų kone privaloma kartą gyvenime nusileisti Streif, taip kone privaloma įveikti SellaRonda žiedą – tiek pagal, tiek prieš laikrodžio rodyklę. Kas nori didesnio iššūkio – yra I-ojo pasaulinio karo maršrutas.

Kaip ir minėjau, regionas didelis, tad suprantama, kad visi gali rasto visko. Kas mėgsta tiesiai iš viešbučio įkristi į trasą, kas mėgsta gyventi patogiai su „viskas įskaičiuota”, SPA, kam patinka triukšmingi vakarėliai, kas ilgisi ramybės atokiosniuose šeimyniniuose viešbutėliuose, kas mėgsta „keliauti kalnais“ ir t. t. Galimybių daug, visiem ir kiekvienam. Na, o palyginus kainas su Šveicarijos ar Prancūzijos kurortais, čia galima sakyti pigu. Viešbutį savaitei su HB, SPA radome už 490 eurų dviems. Jį vertinčiau 9/10. Maistas kalnuose tikrai skanus, pica nuo 8 eurų, makaronai, lazanijos kainos panašios, kepsniai brangesni, gėrimai lietuviškom kainom. Norite egzotikos? Prašom – miesteliuose galima rasti kiniškos, indiškos, tailandietiškos ar meksikietiškos virtuvių.

Trasos. Jei kas galvoja, kad daugybė mėlynų trasų pažymėtų žemėlapyje yra pradedantiesiems, aš traktuočiau jas kaip pažengusiems pradedantiesiems, kadangi yra nemažai stačių atkarpų. Mėlynumą jos uždirba savo dideliu pločiu, bet ne statumu. Gal kiek Alta Badia jos plokštesnės. Jei kas buvo Paradiski, tai žinokite, prancūziškos raudonos yra itališkos mėlynos, na galbūt tik šiuose kurortuose. Raudonos nelabai kuo skiriasi nuo mėlynų, turi siauresnių atkarpų, labiau vingiuoja po reljefą. Juodos – stačios, bet labai smagios – dauguma plačios, saugios, jomis besileidžiančių nedaug, tad net ir dienos pabaigoje sustumto sniego kalnelių neperdaugiausiai. Visgi, saulėti orai ir pastaraisiais metais katastrofiškai mažėjantis kritulių kiekis daro savo – apatinėse dalyve vien tik dirbtinis sniegas, aplinkui pavasarėjančios Alpės, o jei dar papučia vėjukas, ar naktį būna minusas, tos atkarpos tampa ledu – vietos romantikai nedaug.

Kas patiko? Nr. 1 – vaizdai, tokius gražius kalnus mačiau tik per TV. It chalvos gabalai padėkle ant prekystalio – tokie nostalgiški postsovietinės vaikystės / paauglystės prisiminimai užplūsta į juos bežiūrint. Gastronominė dalis, demokratiškos kainos, ir mažas snieglientininkų skaičius ant kalno – tik dalis pliusų, kuriuos galėčiau įvardinti, renkantis šį regioną. Ar vykčiau čia dar sykį? O taip. Tikrai taip. Liko dar daug neįveiktų kilometrų, kalnų nepamatytų iš kitos pusės bei neaplankytų slėnių. Tad iki pasimatymo, gerbiamas Aperol Spritz, jei pavyks – Naujuosius sutiksim kartu. 

Video www.youtube.com/watch?v=23X01yWMcDI 

Foto 1 Mudu abudu 

Foto 2 Chalva

Foto 3 Kompanija kalnuose susitinkanti dažniau nei namuose LTU

Foto 4 Kalnų ir slėnių panorama

Foto 5 Kalnais ateina pavasaris

Kiti blogai: