Dar kartą išklausyti esė apie Dolomitus? O kodėlgi ne? Ne, ne, nebijokite, čia nebus pasakojimų apie neskanią kavą, bezdančius senus keltuvus (ir dar be gaubtų), ir kodėl viskas taip blogai kaip Soldene. Priešingai, viešėdami tame regione antrus metus iš eilės, tačiau skirtinguose kampuose, galime drąsiai teigti, tai labai gera vieta jaukiai ir ramiai praleisti atostogas, įterpiant slidinėjimą, kuris užima didžiąją atostogų pyrago dalį.
O dabar apie viską iš pradžių. Kažkada sau sakiau, kad du kartus vykti į tą patį kraštą slidinėti yra kvaila, ir po dviejų metų iš eilės žiemos atostogų praleistų Livigno, kuriame gausu lietuviško, lenkiško, čekiško kvapo ar jų atmainų, daugiau tos klaidos nedarysiu, šiemet visgi sulaužiau šį duotą įžadą. Na, bent iš dalies. Regionas taip – tas pats, tačiau jei pernai vykome į Krontplatz – šiaurinį regioną, šiemet pasirinkome pietus. O kalbant apie Dolomitų regioną – priminsiu, tai 1200 km trasų išsidėsčiusių 12 kurortų, vienas bendras ski pass‘as, na jei neketini vykti kitur, galima rinktis ir vieno, bazinio kurorto ski pass‘ą – bus pigiau, bet primokėti keliolika ar keliasdešimt eurų slidinėjant ilgesnį laiką, tikrai verta, nes atstumai tarp kurortų nėra dideli, pasiekiami mašina arba ski bus‘u.
Šiemet tikslas buvo pabuvoti trijuose kurortuose: Val di Fassa, Passo San Pellegrino, Alpe Lusia. Todėl planavome rinktis miestuką, kuris yra tarsi centras tarp šių visų trijų. Moena – buvo labai tam tinkamas variantas, dėl kelių priežasčių: visų pirma atstumai – iki Passo San Pellegrino 15 km, iki Alpe Lussia 5 km, iki Val di Fassa 9 km; antra priežastis – vienšnagės kainos žemesnės nei centriniuose kurortų miestukuose ar nei šalia Sella Rondos. Už savaitę poilsio kalnuose su sočiais pusryčiais, gausia, kartai vos įveikiama itališka vakariene bei keliomis pirtimis ir jaccuzi, išleidome ~800 eurų įskaitant dvi auksaspalves augintines. Taigi deal‘as, manu, neblogas.
Nors slidinėjome per vadinamą Sunny Week, visgi pirmąsias dienas mus lydėjo debesys, rūkas ir krituliai. Nejauku leistis slidinėmis nuo kalno, kuomet ištiesus ranką vos ižiūri pirštus, o apie kitų slidinėtojų buvimą trasoje išduoda tik garsas. Bet, tos dvi dienos praėjo, debesys ir krituliai užleido vietą saulei ir nuostabiom emocijom, nes galų gale išvydome panoramą, slėnius, kuriais leidomės dvi dienas aklai – vaizdai daugiau nei kerintys, priverčiantys sustoti vos kone už kiekvieno posūkio ir grožėtis kalnais. Per metus pasiilgome tų vaizdų, akys pervargo nuo lygumų. Kraštovaizdis išties įspūdingas. Nors sakoma, gražesni kalnai, tie, kuriose nebuvai. Akys horizonte aprepia ir standartinius, miškingus Alpių kalnus bei stugsančius stačius uolėtus dolomitus. Trasos – visur kur leidomės, o tai praktiškai visos, plačios, na galbūt pati ilgiausia trasa Passo San Pellegrino esanti Innamorati yra siaura, na bet ten kitokia ir negalėtų būti – ji ilga, 12 km, ir skubėti nėra kur – reikia akis ganyti aplink, nes nėra statu. Galbūt taip išpuolė, tačiau per visą savaitę negirdėjome nei vieno lietuviško, apart savų balsų, o aikštelėse 99 proc. sudarė itališki numeriai, trasose vėlgi, italai, vos vienas kitas slaviškas akcentas, pačių žmonių nedaug, eilių prie keltuvų nėra. Katais išvis jausmas būdavo, kad leidiesi vienas. O tas labai gerai, nes ir popietėje nėra sustumto sniego kalvelių, tad visai atsipalaidavęs gali leistis žemyn toliau, negalvodamas apie sniego kliučių įveikimo strategiją.
Aperol Spritz, Bombardino, pica, spagetti, tiramisu – ir kiti itališki pagardai skanūs, taip tikrai, italai supranta ir žino, kaip turi atrodyti ir būti MAISTAS. Tiek ant kalno, tiek miesteliuose. Kainos lietuviškos, aptarnavimas itališkas, bet ar tai svarbu? Gera nuotaika, oras, šypsenos čia dominuoja. Nereikia būti niurgzla ir ieškoti priekabių – gi atostogos.
Po antro karto Dolomitų regione galėčiau drąsiai rekomenduoti minėtus kurortus šeimoms. Yra slidinėjimo mokyklėlės, miestukai ramūs, kas norės – ras ir šurmulio, linksmybių. Slidinėjimo pradininkams taipogi pritaikytas kurortas – trasos nėra sudėtingos, plačios. Kas mėgsta adrenaliną – jo ras trasose Piavac – stačiausia visame Dolomitų regione, kur net ir nenorėdamas lėkti, carvin‘damas mažesnio nei 60 km/h vidutinio trasos įveikimo greičio nepavyko išspauti. Dar įdomi La Volata – sertifikuota FIS, vyksta greito nusileidimo rungtis – išbandykite, suprasite kodėl greito ir kodėl nusileidimo J. Snieglentininkams ten turbūt nėra ką veikti, mat jų pavieniai. Parkingas prie keltuvų nemokamas, yra reguliuotojas, kuris visus sustatys į vietas taip, kad užteks ir tau, ir kaimynui saugiai dureles atsidaryti. Kam patinka ieškoti lauktuvių, miestukuose galima rasti visokių jaukių krautuvėlių, kam itališko saliamio, kam vyno, kam alyvuogių ar sūrių, kam papuošalų, rūbų – visko yra. Tad ir shopping‘as visai įmanomas. Tiesa, galite nevargti prekybos centruose ieškoti tų pačių prekių iš specializuotų krautuvėlių pigiau, jų tiesiog nėra – net Pinot Grigio ar Pinot Nero vynų geresnio vintažo nerasite.
Nepaisant nemažo kiekio pliusų išvardintų aukčiau, yra vienas nuansas – jei vyksite su augintiniu – šunimi, siūlyčiau iš karto paieškoti viešbučio ar apartamentų šlaituose, nes miestuke tiesiog jo nėra kur išvedžioti bei pasiausti.
Pailsėjome labai puikiai, išvėdinome galvas, ir tariam iki Dolomitams, gal kažkada čia grįšim, galbūt prasuksim vasarą, galbūt belsimės į kitą Dolomitų pusę. Rekomenduotina.
Įspūdžiai filmuke bei nuotraukose.
https://www.youtube.com/watch?v=qM3KlUqLay0
Email: info@sniegozona.lt