Nors slidinėjimo sezonas jau senokai baigėsi, o dėl kitų metų dar išvis nieko neaišku dėl visiško turizmo žlugimo, bet tikiuosi, kad dar paslidinėsime. Todėl norėčiau prisiminti puikų Austrijos Ötztal regioną, kuriame šiemet teko lankytis jau trečią kartą. Visų pirma, kas naujo atsirado šiame regione ? O naujo tai, kad pagaliau galima nusipirkti ski pasą, kuris galioja visame šiame regione, turinčiame 361 km trasų, šiemet tai kainavo apie 300 eurų. Tačiau, kadangi  Obergurgl-Hochgurgl ir Sölden buvo išmaišyti skersai ir išilgai, šiemet nusprendėme paslidinėti mažesniuose Hochoetz ir Kühtai slidinėjimo kurortuose, kuriuose galioja bendras ski pasas abiems šiems slidinėjimo kurortams už 218 eurų šešioms dienoms. Abiejuose šiuose slidinėjimo kurortuose radome įvairių trasų, tik Kühtai, sakyčiau, sklrtas labiau pažengusiems slidininkams, o Hochoetz yra labiau šeimyninis, be to, jame yra žymiai ilgesnių trasų, negu Kühtai, tačiau pastarasis yra aukščiausiai visoje Austrijoje įsikūręs slidinėjimo kurortas, todėl sniego kokybė jame nepalyginamai geresnė, negu žemiau esančiame Hochoetz.

 Mes atvykome kovo pradžioje ir mus pasitiko tikrai pavasariška šiluma, kalnuose tas temperatūrų ir sniego būklės skirtumas labai jautėsi. Mes pradėjome slidinėti nuo Hochoetz. Žmonių šiame kurorte buvo labai mažai, trasos pustuštės, keltuvai visai neblogi ir įspūdis toks, kad slidinėja tik vietiniai, nes turistų, kalbančių įvairiomis kalbomis, visai niekur nesimatė. Žodžiu slidinėk ir džiaukis, kiek širdis geidžia. Kurorto minusas yra tas, kad jis nėra didelis, tačiau jei važiuojate su šeima ir vaikais, tai jis tikrai puikus pasirinkimas, įvertinus kainą, kokybę, trasų įvairumą, keltuvus, susisiekimą, apgyvendinimą ir kalnų grožį. Be to, dieną jame paslidinėjus galima kitą dieną važiuoti į Kühtai, tad sudėjus abiejų kurortų trasų skaičių gaunasi 87 km, kas nėra taip jau mažai, aišku, žiūrint kam ko reikia ir su kuo lyginti. Vienintelis tikrai toks jau minusiukas yra tas, kad Hochoetze nėra trasos, kuria būtų galima nučiuožti atgal į Oetz miestelį, tad po slidinėjimo tenka lipti į keltuvą ir sėdint jame leistis žemyn.beje, pačiame Oetz miestelyje tikrai yra ką veikti, čia pilna mažų jaukių parduotuvių, restoranų, džiugina akį kalnai bet tradicinė austrų architektūra.

Dabar apie Kühtai (pavadinimas tariasi Kiūtai). Dėl to, kad kaimelis randasi 2 km virš jūros lygio, jis jau yra visai kitoks. Tai yra aukščiausiai virš jūros lygio įkurtas Austrijos slidinėjimo kurortas, jei kalbėsime apie aukštį, kuriame randasi pats miestelis. Kurortą pasiekti galima nemokamai su ski busu, kuriuo važiuojant kalnų serpantinais pro langą atsiveriantys vaizdai džiugina akį, o sniego daugėja ir daugėja autobusui vis kylant aukštyn. Užkilus nebėra miškų, tad trasos driekiasi apsnigtais be jokios augmenijos kalnais ir tiek. Tačiau čia sniego kokybė puiki, jis natūralus ir jo labai daug. Vis dėlto ryte geriau rinktis slidinėti tą šlaitą, kuris yra tiesiogiai apšviestas saulės, kol trasos dar "laiko", nes čia nėra šešėlio ir pavasarinė saulė padaro savo darbą taip, kad po pietų trasos slidinėjimui pasidaro sunkiai tinkamos. O po pietų galima slidinėti jau kitame šlaite. kalbant apie trasas, čia austrai nesivargino pažymėti jų tikromis spalvomis. jeigu raudona, tai nuo viršaus iki apačios, nors dalis trasos yra visiškai nesudėtinga ir prašosi būti pažymėta mėlyna spalva, o kita dalis gali būti labai stati ir mažiau įgudusiam pridarys nemažai keblumų. Keltuvai Kühtai yra geri, trasas rasite gerai prižiūrėtas. Pats Kühtai kaimelis atrodo apsnigtas ir su mažai gyvybės, tad gyventi smagiau būtų apačioje esančiuose Oetz ar Umhausen.

 Jei kalbėti apie susisiekimą, nebus jokių problemų su ski busu apvažiuoti ir paslidinėti visuose  Ötztalio slidinėjimo kurortuose. Autobusai važiuoja pakankamai dažnai ir greitai, tad susiruošusiems slidinėti Söldene, paįvairinimui tikrai patarčiau po vieną dieną skirti ir aplankyti ir mano aprašytus Kühtai ir  Hochoetz.

 Pabaigai parašysiu, kad man čia patiko, džiaugiuosi, kad sezono uždarymui pasirinkau slidinėti šiuos kurortus. Nepasisekė tik tai, kad užėjus koronos krizei turėjome išvažiuoti namo anksčiau. Paskutinę mūsų buvimo tenai dieną po slidinėjimo keliai buvo jau pilni mašinų, visi važiavo namo, parduotuvėse jautėsi panika, gyventojai krovėsi į vežimėlius kalnus prekių, didžiuliais kiekiais pirko alaus dėžes. Vaizdas atvykus ir išvykstant pasikeitė nenusakomai. Tokių vaizdų iki šiol neteko matyti ir tikiuosi, kad gal nebeteks. Grįžus į apartamentą šeimininkė labai bėdavojo, kad užėjo baisi nelaimė, iš visų viešbučių namo pabėgo visos čekės ir lenkės, patys viešbučiai užsidaro ir nežinia kada jie vėl sulauks žmonių. Tikiuosi, kad kitą žiemą tikrai sulauks, o tarp jų būsime ir mes, ko visiems ir linkiu.  

Kiti blogai: