Giedrė Simanauskaitė - Euroblogas.lt

Eglė Česnaitė pasakoja, kaip tapti slidinėjimo instruktore net ir užaugus šalyje, kurioje kalnų nėra. Kokia šio darbo specifika, nuotykiai ir atsakomybės, pasakoja pašnekovė.

– Egle, papasakok, kaip patapai slidinejimo instruktore šalyje, kurioje nėra kalnų?

– Slidinėjimo instruktore iš tikrųjų tapau šalyje, kurioje yra kalnai. Mokiausi, tobulinausi ir dirbau visą laiką Austrijoje. Apskritai slidinėti išmokė mama, kiekvieną žiemą būdami vaikai važiuodavome slidinėti į Čekiją arba Slovakiją. Paaugę, studijų metais su draugais lėkdavome iki Italijos su snieglentėmis, tiesiog turistiškai gerai praleisti laiką.

– Tai kaip vis tik įvyko lūžis – nuo mėgėjiško slidinėjimo iki profesionalaus slidinėjimo intruktoriavimo?

– Po studijų ir kelių metu darbo Lietuvoje, išvažiavau laimės ieškoti į Londoną, žadėjau studijuoti, tačiau planai pasikeitė sužinojus antro bakalauro studijų kainą, tad kaip dažnas žmogus susiradau darbą bare ir ten leisdavau savo dienas, užsidirbinėjau pinigėlius ir vis spurdėjau, ką čia nuveikus gyvenime. Norėjosi kažko įspūdingo – sau, kad sielai gerai būtų ir išeitų iš to pragyventi.

Nepamenu, kaip kilo mintis pradėti domėtis slidinėjimo instruktoriavimu, tačiau labai užsimaniau išvažiuoti į Kanadą. Buvau beveik viską susiplanavusi, susidėliojusi, jog važiuosiu į Kanadą mokytis, kaip mokysiu kitus slidinėti. Tačiau paskutinę minutę negavau vizos. Praleidau daugiau nei du mėnesius rinkdama informaciją, kaip viskas vyksta su tuo slidinėjimu, tad nepasidaviau ir „susigoglinau“, jog reikia išvažiuoti į Austriją. Mama labai džiaugėsi, jog arti namų, o man galvos skausmas buvo – vokiečių kalba, kurios nesimokiau niekada. Išvažiavau.

Iš pradžių studijavau akademijoje, nes visiškai nemokėjau slidinėti, tik su snieglente čiuožti, bet jei nori dirbti Austrijoje, turi mokėti čiuožti su slidėmis, o snieglentė – jau daugiau savo malonumui ir karjeros bagažo papildymui. Taip ir užsikabinau. Vietoje vienos žiemos nuotykio, Austrijoje jau dirbu trejus metus. Turiu išsilaikiusi tarptautinio lygio kvalifikaciją su slidėmis, esu kvalifikuota vesti grupes į kalnus ir leistis ne trasomis, o vadinamaisiai „off piste“, mokau įvairiausio plauko slidinėtojus bei snieglentininkus. Išmokau vokiečių kalbą ir planuoju važiuoti į Austriją ilgam, kurti mokyklėlę ar kažką, kas susiję su šiuo sportu.

Čia pasakoti apie tai daug galiu, kaip nuo nesuvokimo sistemos ir kas kaip daroma tapau instruktore, profesionalia slidininke, perlipau per save šimtą kartų tiek fiziškai, tiek morališkai. Šio darbo nekeisčiau į nieką kitą.

– Egle, sakei, kad nestudijavai Anglijoje dėl antro magistro kainos. Tai kokie buvo tavo karjeros vingiai?

– Mano karjeros vingiai… Cha. Nesibaigė jie, manau. Šiuo metu dirbu marketingo vadove bei „marketinguoju“ vieną elektroninę parduotuvę. Čia toks darbas, kurį moku daryti ir kuris suteikia greitas bei stabilias pajamas. Taip pat fotografuoju. Jau senokai. Vis dar nedrąsiai, bet kai paprašo – visada mielai. Kalnuose fotografuoju mokyklai bei kolegas slidininkus. Fotografija nedings niekada – tai mano aistra, tik dar neišgryninta. O visi verslo, komunikacijos (tai studijavau universitete) įgūdžiai niekur nedings – tikrai ne našta, kurią nešiosiu.

Mano tikslas nėra buti profesionalia sportininke, nes tam jau šiek tiek fiziškai per vėlu, bet, tarkime, kuriant slidinėjimo mokyklą ar užsiimant profesionalia fotografija, verslo, marketingo uoslę reikia turėti, daug lengviau taip viską įgyvendinti. Įsivaizduoju save mokant žmones, nes nuo to kaifuoju – tai maistas mano sielai. Ir perduoti žinias žmonėms, matyti, kaip jie tobulėja ar išmoksta viską nuo nulio – geriausia grąža. Šioje srityje ji greita: išmokai klientą slidinėti nuo nulio per savaitę ir labai gerai – tavo darbas padarytas.

Eglės Česnaitės nuotr.

– Ko ir kaip turėjai išmokti, jog galėtum dirbti slidinėjimo instruktore?

– Kaip ir minėjau, norint dirbti Austrijoje, reikėjo išmokti vokiečių kalbą, o išmokus – perprasti austrų dialektą. Išmokti slidinėti pačiam yra viena. Reikėjo išmokti, kaip mokyti slidinėti kitus. Labai daug technikos dalykų, anatomijos pamokų, psichologinių metodų, kaip vedamos pamokos suaugusiems bei vaikams. Keliant kvalifikaciją, reikėjo mokytis saugumo kalnuose, fizikinių dalykų apie sniegą, orą bei pirmąją pagalbą.  Žinoma, ir apie pačią įrangą. Dauguma dalykų išmokstama per egzaminus, kuriuos pats užsisakai ir už juos moki (čia kita tema, kiek tai kainuoja, o investicija tikrai nemaža). Kita dalį išmoksti dirbdamas mokykloje.

– Kokia tavo darbo specifika? Kokios atsakomybės? Kaip vykdoma darbuotojų atranka?

–  Turbūt pagrindinis šio darbo yra sezoniškumas. Nors dauguma žiemomis dirba Europoje, o vasaromis važiuoja į Australiją ar Naująją Zelandiją. Mano planas ir buvo toks, tačiau vėl negavau vizos. Darbas prasideda lapkričio gale ir trunka iki gegužės mėnesio pabaigos. Daug kas priklauso nuo to, kur ir kiek yra sniego. Kurorte, kuriame dirbu aš, slidinėjimo sezonas pakankamai ilgas, tad šiuo atveju man pasisekė. Reikia dirbti per visas šventes be išimčių, nes tada daugiausiai darbo. Tad Kalėdos ar Naujieji metai trejus metus jau yra kaip pamiršta. Na, Naujieji metai atšvenčiami, ir tikrai ne tyliai, bet Kūčių ar Kalėdų su šeima jau nebeturiu.

Darbuotojai atrenkami gana lengvai. Jei turi patirties, rašai elektroninį laišką, susiskambini ir gauni darbą arba ne (reikia mokėti vokiečių kalbą). Jei neturi patirties – geriausia per pažįstamus arba akademijas, kurios ruošia instruktorius – taip, kaip aš pradėjau. Po pirmų metų darbo, jei patiksi, tave nuolat kvies dirbti ir be problemų rasi darbo kitose mokyklose.

Aš jau turiu savo nuolatinius klientus, kurie užsisako būtent mane iš anksto – tai glosto savimeilę.

Instruktoriaus atsakomybės: laiku ateiti į darbą (tiksliau – niekada nevėluoti. Kartas ar porą pavėlavimų – ir tu jau atleistas), pravesti pamoką, būti savo mokyklos atstovu, tai yra, būti su uniforma, visada būti pasitempusiam bei profesionaliam. Jei nusižengsi mokyklos elgesio kodeksui, tą pačią dieną važiuosi namo, nes instruktorių deficito tikrai nėra – tačiau atsakingų visada trūksta.

Dauguma dirbančiųjų – jaunimas, po mokyklos pasiimantis laisvus metus ir slidinėjantis. Jie šiek tiek kitaip žiūri į šį darbą, tad situacijų būna visokių. Žinoma, smagumo faktorius tokiame darbe yra tikrai stiprus, bet aš į jį žiūriu šiek tiek ir kitaip – tai mano ateitis bei duona. Apskritai, darbas yra nuostabus, visada gryname ore (nesvarbu, kaip šalta, jei klientas ateina, ir tu keliauji į pamoką). Tenka dirbti prie -30 laipsnių (bet tai ir tam tikra egzotika). Visada bendrauji su žmonėmis, ir kuo skirtingiausiais, įvairiausiomis kalbomis. Aš pamokas dėstau anglų, vokiečių, rusų bei lietuvių kalbomis. Tenka ir tokiomis, kurių nežinai, bet iš vakaro pasiskaitai kelis žodžius (šypsosi).

Labai rekomenduoju kiekvienam, norinčiam dirbti gryname ore, bendrauti su žmonėmis, mokyti (kantrybės reikia turėti labai daug), tobulėti savo paties gebėjimus slidinėjime, kopti aukščiau, stačiau, čiuožti greičiau, šokti aukščiau.

– Gal gali papasakoti kokių juokingų istorijų iš savo darbinio gyvenimo?

– Istorijų, juokingų ir rimtų, yra milijonas, juokingų gal labiau. Dauguma kildavo iš kalbos nemokėjimo. Nors mano darbas daugeliu atveju vyksta austrų–vokiečių kalba, nelabai aš jos mokėjau pirmaisiais metais, tai kuriozų buvo visokių, bet svarbu nepasimesti situacijoje.

Pirmaisiais instruktoriavimo metais daugiausia visi dirba su vaikais ir labai mažais vaikais. Tai su jais visko nutinka: tai į kelnes pridaro, tai lifte užmiega, tai nukrenta nuo trasos į kokią pusnį ir reikia eiti ieškoti, tai ateina batus ant kitos kojos apsiavę, pameta slides, negali atsistoti ir įlipti į kalną. Realiai kas vakarą susirenkame su kolegomis ir dalinamės tos dienos smagiausiomis istorijomis.

Rimtos istorijos nutinka gal daugiau patiems slidinėjant, nes tuomet lipi per save. Su klientais elgiesi visada atsargiai, nes jie yra tavo atsakomybė, o kai pačiam, tai norisi aukščiau, stačiau, greičiau. Visko buvo: teko vienai valandą laiko kastis įkritus į sniegą. Daug minčių galvoje buvo. Teko suteikti pirmąją pagalbą klientams bei aplinkiniams. Tokių rimtesnių atsitikimų per tuos mano trejus darbo metus buvo, bet ne man. Tiesiog kalnai, apskritai gamta yra laukinė, ją išskaityti mokėti gali, bet niekada nežinosi. Tiesiog reikia tikėtis geriausio ir būti kuo geriau pasiruošusiam. Yra posakis: „Respect the mountains and they will give it back“. Tiesa.

Kitos naujienos: